BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Iš Medos dienoraščio…

“Savanoris- mano brolis!”
Dar net neprasidėjus šiųmečiam birželiui, jau žinojau, kad ši mano vasara turi būti prasminga. Vis prisimindavau rugsėjo pirmąją tartus vienos dvyliktokės žodžius”Vasara,po kurios jūsų atėjus į mokyklą lauks dvylikta klasė, paskutinė jūsų nerūpestinga vasara”. Norėjau, kad ši paskutinė mano nerūpestinga vasara būtų tokia, kokios nepamirščiau visą gyvenimą. Dvi vasaras ‘”pardavusi” laikraščiams ir skrajutėms, šiemet jau to imtis kažkodėl nebesinorėjo.

Žinojau, kad be proto pasiilgau jausmo, kai padaręs kažkam gerą darbelį, jauti, jog širdis, rodos, iššoks iš krūtinės nuo tos begalinės laimės matant kito šypseną. Tiesiog troškau daryti gerą, daryti tiek daug, kad niekur nespėčiau, bet padaryčiau miljonus kartų daugiau nei turėdama marias laisvo laiko.

Tuomet, kaip tyčia, per informatikos pamoką inernete radau “Tebūnie naktis” savanorio anketą. Nebuvo nė žiupsnelio abejonių - iš karto užpildžiau.Šypsena veide tądien nebedingo - žinojau, kad pirmas žingsnis link prasmingos vasaros žengtas. Jau po poros savaičių su Evelina ir Ieva apsisiautėm ryškiom liemenėm ir ėjom miestu imdamos iš sutiktų žmonių interviu. Ta naktį tiek daaaaug šypsojausi, bendravau, juokiausi ir mėgavausi visu tuo 200procentų- juk aš savanorė! O kai dar 5valandą ryto Karolina pakvietė į svečius, pavaišino milžiniško dydžio arbatos puodeliu, vyšniniu tortu, šokoladiniais sausainiais ir neapsakoma šiluma, supratau, kad šiuo gyvenimu nesidžiaugti būtų tiesiog nuodėmė, o dar kai atlieki prasmingą darbelį, tik spėk šypsotis!

Po tos džiaugsmo ir bendravimo kupinos nakties, suvokiau - ši mano vasara bus savanoriavimo vasara. : ) Pasakyta- padaryta. Nebespėjau pildyti savanorių anketų, lėkti į susitikimus, visur dalyvauti, bet aš tuo taaip mėgavausi. Taip, buvo ir akimirkų, kuomet sugniūždavau. Kai neatrinko į “Roko naktis” savanoriauti, atrodė, kad viskas slysta iš rankų. Bet ačiū draugams, kurie nepaliovė kartoti “Atrinks tave kitur, pamatysi”. Sunkiai, bet po truputėlį atsitiesiau. Vėl pradėjau ieškoti pasiūlymų savanoriauti, netgi teko apturėti naktinę ekskursiją po autobusų parką ir 2valandą nakties būti juo pavėžintai! Dėkui tam vairuotojui ir 3S. :)
Bet tuo mano savanorystė nesibaigė, tikrai ne. Liepos vidury už akių užkliuvo skelbimas, kuris skelbė, kad atrinkinėjama penkiolikos žmonių komanda Savanorių akademijai. Taip taip, aš buvau atrinkta!

Kartu su Aive piešėme piešinį, aš:”Kas čia bus?”, Ainė šūktelėjo: “Gėlė!”, ir drąsiai įmerkė pirštukus į raudoną guašą, po dviejų minučių “Čia akis!”, aš tariau: “Tuomet reikia blakstienų”, ji: “Tuoj nupiešiu!”. Nusišypsojau - kokie tie vaikai fantastiški. :)

Tą akimirką supratau, kiek man daug davė savanorystė ir kiek daug ji man dar duos. Dienos stovyklėlės su SA vietiniams vaikučiams, begalė šiltų naujų draugų, marios juoko ir laimės, aktyvi vasara ir milijonai neišdildomų įspūdžių.
Ir žinot ką? Dabar galvoju, kad nuo šiol bus prasminga ne tik ši vasara, bus prasmingas visas mano gyvenimas. Taip taip, nes savanorystė - nuostabiausia liga pasauly, kurią kartą susirgęs, nepasveiksi niekuomet.

Todėl sakau - nebijokite žengti pirmojo žingsnio, nebijokite daryti gera, nebijokite susirgti šia nepagydoma liga, nebijokite savanoriauti. :) Ir pamatysite, koks Jūsų gyvenimas gražus, kupinas džiaugsmo ir saulėtas. :)

 

Su žiburėliais akyse,

Meda

Patiko (11)

Rodyk draugams

Komentarai (0) »

  1. 1

    ilgius rašė,

    2010-08-15 @ 14:08

    smagiai Andrionishky viskas atrodo ;)

Komentarų RSS · TrackBack URI

Tavo komentaras: